ĮVADAS
1 MONARCHIJOS SAMPRATA TEISINĖJE DOKTRINOJE
2 1791 METŲ GEGUŽĖS 3 DIENOS KONSTITUCIJOS PPRIĖMIMO PRIEŠISTORĖ
2.1 ATR santvarkos bruožai iki 1791 metų
2.2 Respublikos problemų ištakomis link Konstitucijos
2.3 Apšvietos filosofija – J. J. Rousseau planas
2.4 ATR naujos įstatyminės ir teisinės sistemos kūrimo išvakarėse
3 KONSTITUCINĖ MONARCHIJA ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
3.1 Žvilgsnis į naujos konstitucijos vidų
3.2 Valdžių padalijimo principas
3.3 Valdymo formos nuostatos ir jų realizavimas Konstitucijoje
IŠVADOS
LITERATŪROS SĄRAŠAS
ANOTACIJA LIETUVIŲ IR ANGLŲ KALBOMIS
SANTRAUKA LIETUVIŲ KALBA
SANTRAUKA ANGLŲ KALBA (SUMMARY)
PRIEDAI
1. Bakalauro baigiamojo darbo temos problematika ir aktualumas. Šiais laikais monarchija nebėra populiariausiai taikoma valdymo forma (44 monarchinės iš 193 Jungtinių Tautų pripažintų valstybių1 ), kadangi rojalistus savo idėjų patrauklumu ir efektyvumu nuo XVIII amžiaus ėmė palaipsniui užgožti respublikos šalininkai teigiantys, jog monarchija yra atgyvena, o, būtent, demokratinė respublika gali geriau užtikrinti valstybės funkcionavimą. Tačiau jau nuo pat senovės istorijos laikų absoliutinis rojalistinis valdymas buvo plačiai naudojamas būdas valdyti šalį senajame žemyne dėl susiklosčiusių tradicijų. Iki pat I pasaulinio karo pasaulyje tebuvo 3 respublikos – Šveicarija, Portugalija bei Prancūzija2. Vystantis visuomenės požiūriui į bendrąją teisinę ir socialinę santvarką – monarchija tapo ganėtinai neefektyvia, bendruomenę kiršinančia sistema – „visuomenės raidos stabdžiu“3. Tai parodo Abiejų Tautų Respublikos situacija XVIII amžiuje, kuomet dėl tam tikrų aplinkybių, kurios bus aptartos šiame bakalauro baigiamajame darbe, 1772 metais valstybė prarado apie trečdalį savo teritorijos bei 35 procentus t. y. apie 4-5 milijonus gyventojų4. Modernizuota valdymo forma – būdas, kuris galėjo dalinai suvienyti luomų atstovus bendram tikslui bei išgelbėti valstybę nuo sustabarėjusio valstybinio mechanizmo, vedusio į visišką žlugimą. Tuo laikotarpiu jau buvo atsiradusios respublikos idėjos, sklido Apšvietos epochos ir jos atstovų - Džono Loko, J. J. Rousseau bei Ch. L. Montesquieu realios filosofinės mintys apie valstybės aparatą bei jo santykį su šalies gyventojais. Įsiplieskė Amerikos nepriklausomybės, o vėliau ir Prancūzijos revoliucinės kovos, skleidusios pasauliui nacionalistinį, naujos visuomeninės santvarkos, demokratijos ir respublikos atgarsį. Visa tai kėlė Abiejų Tautų Respublikos šviesuoliams, o ypatingai jos aukštuomenei klausimus – kokia teisinė priemonė gali įveikti atsiradusią krizę? Ar senoji monarchija gali tapti modernia valdymo forma ir kaip tai įgyvendinti greitai bei efektyviai? Šis istorinis Lietuvos ir Lenkijos laikotarpis yra vienas svarbiausių kovos dėl valstybingumo bei konstitucinės teisės ir teisės istorijos doktrinų periodų. Dabartinei visuomenei šie praeities įvykiai nebuvo ir nėra pakankamai aktualūs, tuo pačiu jie nesusilaukia pakankamai dėmesio iš konstitucinės teisės bei kitų mokslo šakų atstovų. Visa tai lemia, jog 1791 metų gegužės 3 dienos konstitucija ir jos turinys nėra tinkamai ir išsamiai išnagrinėtas mokslinėje literatūroje. Buvusi Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose vykusiame 1791 m. Gegužės trečiosios Konstitucijos (Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo priimto valdymo įstatymo ir spalio 20 d. priimto Abiejų Tautų tarpusavio įžado) 225-ųjų metinių minėjime pareiškė, jog „joje surašytos visuomenės ir valstybės pertvarkos gairės tapo kelrodžiu vėlesnėms kartoms – visi devynioliktajame amžiuje vykę Lietuvos ir Lenkijos visuomenių sukilimai prieš Rusiją vyko su Gegužės trečiosios Konstitucijos idėjų vėliava. Konstitucija atvėrė naują Lietuvos ir Lenkijos valstybių raidos perspektyvą, puoselėjamą daugiau kaip šimtą metų ir atvedusią mūsų tautas į 1918 metų vasario 16-ąją ir lapkričio 11-ąją“5. Ją papildo buvęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas Stasys Stačiokas, kurio manymu 1791 metų gegužės 3 dienos konstitucija padėjo formuoti „politinę ir teisinę tautos sąmonę, kuri buvo bene pagrindinė skatintoja vėl atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę“6.
2. Baigiamajame darbe tiriamos problemos ištyrimo lygis. 1791 metų gegužės 3 dienos konstituciją yra bandę tirti tokie asmenys, kaip rašytojai Daniel Stone, Wojciech Kochlewski, istorikai Alfredas Bumblauskas, Eligijus Raila, Adolfas Šapoka, Norman Davies, Richard Butterwick, Juliusz Bardach, Michał Pietrzak, teisininkai Egidijus Jarašiūnas, Mindaugas Maksimaitis, Vaidotas Vačaitis, Jurgita Paužaitė-Kulvinskienė, Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas Johannes Masing, tačiau jų darbuose pastebimas tik ganėtinai abstraktus nagrinėjimo laukas, apsiribojantis bendrąja tiriamo teisės akto reikšme arba joje esančių idėjų apibendrintu atskleidimu. 2016 metais buvo išleista Vilniaus universiteto mokslininkų komandos monografija „Lietuvos konstitucionalizmo istorija“. Joje autoriai pažymi patys, jog „Lietuvos konstitucinės teisės mokslas kol kas dar neskyrė 1791 m. konstitucijos analizei pakankamo dėmesio“7. Nors šio šaltinio sudarytojai ganėtinai plačiai ištiria vidinius 1791 metų gegužės 3 dienos konstitucijos aspektus, tačiau tyrinėjimo apibrėžtis nėra nukreipta į jos priėmimą sąlygojusius faktus.
3. Baigiamojo darbo reikšmė ir orginalumas. Šis mokslinis tyrimas paremtas bandymu susisteminti minėtų (tiek lietuvių tiek užsienio) autorių jau atliktus darbus, jų pozicijas nagrinėjama tematika bei pateikti bendrą 1791 metų gegužės 3 dienos konstitucijos analizę teisės istorijos ir konstitucinės teisės mokslų atžvilgiu, kartu išskiriant istorines prielaidas jos priėmimui ir turiniui atsirasti. Tokio pobūdžio baigiamasis darbas yra savotiška sukurtos teisės mokslo ir istorinių faktų sintezė, leidžianti būti patogiu informaciniu šaltiniu besidomintiems Lietuvos ir Lenkijos bendrąją bei konstitucine teisės istorija.
4. Tyrimo tikslas. Išsamiai ir struktūriškai atskleisti tiriamos valdymo formos t. y. konstitucinės monarchijos požymius bei jų išraišką 1791 metų gegužės 3 dienos konstitucijoje.
5. Tyrimo uždaviniai:
a. Nustatyti konstitucinės monarchijos bruožus pagal konstitucinės teisės doktriną;
b. Išsiaiškinti 1791 metų gegužės 3 dienos konstitucijos priėmimo priešistorę t. y. reikšmę turėjusius vidinius ir išorinius veiksnius, lėmusius tokių nuostatų suformulavimo ir įtvirtinimo valstybės santvarkoje galimybę/būtinybę;
c. Apžvelgti konstitucinės monarchijos nuostatų pasireiškimą 1791 metų gegužės 3 dienos konstitucijoje.
6. Tyrimo metodika:
a. Istorinis chronologinis – analizuota konstitucijos priėmimo raida, nustatant priežastis, įvykių chronologiją nuo XVII a. pabaigos;
b. Sisteminis analizės – analizuoti esami tyrinėjimai ir teisės šaltiniai, bandyta daryti išvadas, liečiančias valstybės valdymo formą;
7. Tyrimo struktūra. Pasirinktas 3 skyrių išdėstymas, vadintinas pakopomis. Kiekviena pakopa skirta atskleisti pasirinktą konkretų struktūrinį elementą, kurie kartu sudaro bendrą tyrimo esmę. Pirmąja pakopa iškeliamas teorinis monarchijos nagrinėjimas, skirtas konkrečiai atpažinti konstitucinės monarchijos bruožus, reikalingus tinkamai tolimesnei 1791 metų gegužės 3 dienos konstitucijos analizei. Antroji pakopa apibrėžia istorinį-teisinį momentą, kuriuo išskiriama prieškonstitucinė sistema, aplinkybės, dariusios įtaką naujai teisinės sistemos idėjai atsirasti, išsiaiškinti tikrąją kūrėjų valią ir siekį, formavusį nuostatas, išdėstytas tiriamame teisės akte. Ši pakopa išskaidoma į teisinės sistemos apžvalgą, dvejus istorinius etapus, siejamus su Abiejų Tautų Respublikos monarcho pasikeitimu bei įterpiama tuometinė filosofinė esamos ir siūlomos valdymo formos apžvalga. Galiausiai, trečioji pakopa skirta išanalizuoti priimtos 1791 metų gegužės 3 dienos konstitucijos nuostatas, remiantis ištirta teorine bei istorine sinteze išsiaiškinti konstitucinės monarchijos nuostatų egzistavimą/neegzistavimą bei jų išraišką teisės akte.
Vertėtų iš karto pabrėžti, jog šio tyrimo laukas nukreiptas į konstitucinę monarchiją, jos požymius bei turinį, dėl to respublikos valdymo formos srovė, kuri, kaip bus pastebėta, tampa nebeatskiriama nuo moderniosios konstitucinės teisės doktrinos plačiau tiriama nebus. Žodis monarchas yra kilęs iš graikų kalbos, kur mono reiškia vienas, o archos – valdovas. Monarchija yra valstybės valdymo formos rūšis, kuri davė pradžią didžiajai daliai Europos valstybių išvystyti demokratinę santvarką8. Valdymo forma suprantama, kaip „valstybės valdžios organizacijos forma, kuria nusakomas valstybės valdžios šaltinis, aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų sudarymo tvarka, jų struktūra, teisinė padėtis, taip pat šių institucijų tarpusavio santykių principai“9. Tačiau pastaroji skirtingų autorių ir įvairiais laikais buvo klasifikuojama nevienodai. Aristotelis skirstė pagal teisingumo kriterijų, Polibijus – pagal taisyklingumą, Ciceronas – pagal tai, kiek žmonių dalyvavo valdyme. Maždaug IV a. prieš mūsų erą Platonas valdymo formas suprato pagal jos tikslo siekimą: aristokratija (didžiausias gėris), timokratija (karo pergalių siekis), oligarchija (finansinis pasipelnymas), demokratija (laisvė), tironija (laisvės virtimas vergyste)10. XVI amžiaus Prancūzų politikos ir teisės mokslų filosofas Jean Bodin sukonstravo trilypę klasifikaciją: aristokratija, demokratija bei monarchija. Teigiama, jog jis sukūrė suvereniteto ir absoliutinės monarchijos doktriną, kurią iškeldamas iš visų „linksta laikyti vienintele tobula ir logiškai tikra“11. Pasak Jean Bodin, nėra tikslinga kištis į valdovo valdymą ir jo sprendimus, galima teikti tik patarimus, taip atmetant kitokias monarchijos formas, pasižyminčias savotišku galių santykiu tarp monarcho ir kitų valdžių, kaip netikslingas, smerktinas. Nors šiuo metu absoliutinė monarchija yra suprantamas, kaip pasenęs modelis, tačiau Mykolas Romeris teigia, jog „savo laiku [...], įkūnijusi valstybę ir pakeitusi viduramžių feudinę anarchiją [...] vis dėlto buvo socialinės pažangos reiškinys“12. Ši valdymo forma tuo metu įprasmino teisėtumo ir įstatymiškumo tolygų egzistavimą, monarchas pripažįstamas, kaip teisės šaltinis, paskirtas Dievo valios, kurio galia buvo tarsi įrankis vieningai teisei įgyvendinti. Jeigu valdovas veiktų destruktyviai prieš esamą sistemą, tuomet pats sukeltų sau nenaudą, kadangi minėta sistema yra kuriama jo paties. Tuo pačiu – kaip Dievas gali paskirti vadovauti asmenį, kuris veiktų piktadariškai, ne žmonių labui? Būtent krikščioniškasis monarcho elementas buvo naudojamas teigiamai visuomenės nuomonei formuoti. Bažnyčia savo mokslu nustatė, jog krikščionių karalius yra atskaitingas tik pačiam Dievui, vėliau popiežiui bei vyskupams, kuriems Dievo suteikta teisė atleisti nuodėmes bei kontroliuoti tikybą sankcijomis. Radikaliausia atskaitomybės forma pripažinta voxi populi – voxi Dei - „Dievas kalbąs žmonių lūpomis, per liaudį, ir liaudies sprendimas esąs Dievo sprendimo išreiška“13, kuriai valdovas privalėjo paklusti. Tokia situacija byloja, jog absoliutinis monarchinis valdymas Europoje buvo persipynęs su teokratine bažnyčios valdžia. Vienas iš geriausių absoliutinės monarchijos pavyzdžių - XVIII a. vidurio Liudviko XV-jo valdymas, kurio metu siūlomas karaliaus aktas privalėjo būti parlamento įregistruotas ir vykdomas, kaip vienareikšmiškai privalomas14. Tačiau reiktų suvokti, jog neribota karaliaus valdžia lemia visą valstybės likimą vienose rankose, netinkamu sprendimo priėmimu sukeliant pavojų visai socialiniai santvarkai. Filosofai pastebėjo valdovų ydingą valdymą, jį patį ėmė suvokti, kaip biologinį, ne dieviškąjį reiškinį. Tik vieno žmogaus valiai atiduoti visą teisinį ir socialinį visuomenės institutą buvo per didelė atsakomybė bei rizika. Būtent tuomet pradėjo klostytis kitokias valdymo formas palaikančios pusės ir populiarėjanti jų idėjų sklaida. Viena iš tokių – tikybinis ‚monarchomachų‘ judėjimas, kuris atgaivino Marselio iš Paduvos XIV ir XV amžiuose skleistą mokslą apie tautos suvereniteto sąvoką t. y. „jog viešosios galios šaknys glūdi pačiame liaudiškame socialinio bendravimo elemente, pačioje socialinio bendravimo masėje“15. Taigi, galima teigti, jog senajame žemyne vyravusi absoliutinė monarchija buvo teigiamas valdymo modelis, paremtas teokratinės valdžios palaikymu, taip sudarydamas terpę vidinei centralizacijai įgyvendinti. Tačiau egzistavusi neprotingo valdymo rizika paskatino tiek filosofus, tiek šalia valdovo esantį luomą (tarnus, diduomenę) keisti tokią valdžios sąrangą.
Puikų absoliutinės monarchijos kitimo pavyzdį, tirdamas įvairaus laikotarpio valstybių santvarkas, įžvelgia Mykolas Romeris. išskirdamas administracinę monarchiją Prancūzijoje. Ši forma kilo iš „valdininkijos ir ypač aukštosios teisėjų magistratūros, kuri įsiskverbė į karaliaus valdymo sistemą ir sudarydama paveldėtinį sui generis luomą, solidarų ir tvirtai išlaikantį valdymo tradicijas ir rutiną bei principus, taip pat savo vaidmenį ir prestižą, tikrai aprėždavo karaliaus galią“16. Tokia biurokratija tapo tarpininku tarp visuomenės ir monarcho, kuris dėl šių pareigų atlikimo nesiryžo keisti atsiradusios santvarkos. Tai leisdavo dėl tam tikrų nesėkmingų karaliaus sprendimų kaltinti valdininkiją, kuri netinkamai įgyvendino paskirtas savo užduotis. Tačiau galima teigti, jog šis darinys taps terpe socializuoti absoliutinę monarchiją, kurios forma laikui bėgant kis.
Taip pat Mykolas Romeris išskiria monarchiją į dvi rūšis – patrimonialinę ir patriarchalinę, tačiau kartu ir pripažįsta, jog tai labiau atgyvenęs archyvinis, nei mokslinis skirstymas. Patrimonialinė teorija teigia, jog monarcho galios pagrindas yra žemės nuosavybė, kurią turįs asmuo savo rankose įgauna svertus valdyti joje esančių žmonių likimą. Žemė tampa teisėtu įrankiu valdyti jos bendruomenę, o testamentu paliekama nuosavybė – monarchinis tęstinumas. Tokia filosofija grindžiama ir tuo, jog nuo pat senovės ponai buvo tie, kurie turėjo daug turto, ypač nuosavybės, o vargšai buvo nuskurdę beturčiai valstiečiai. Patrimonialinės teorijos vienas iš kūrėjų - šveicarų teisininkas Karl Ludwig von Haller. Antroji, patriarchalinė teorija iškelia šeimos modelį t. y. monarchas tampa jo tautos vienasmeniu tėvu, kadangi yra Adomo įpėdinis. Toks modelis lemia tai, jog jis yra įpareigotas rūpintis savo šeimos gerove. Būtent ši teorija davė pagrindą sukurti apšviestąjį absoliutizmą, pagal kurį valdovas tampa atsakingas už savo valdinius bei privalo juos globoti, o už globą jo ‚vaikai‘ atsidėkoja paklusnumu ir tarnyste.17 Galime daryti išvadą, jog šios dvi teorijos skirsto monarchiją pagal tai, kokiu pagrindu valdovas įgauna teisę valdyti: patrimonialiniu – dėl turimos nuosavybės, o patriarchaliniu – dėl jo vienasmenio tautos tėvo vaidmens, kuris jam priklauso dėl Adomo įpėdinio titulo. Mykolas Romeris veikale išryškina ir kitą egzistavusią valdymo formos klasifikaciją, paremtą valdymo metodo elementu: despotinė, absoliutinė bei apbrėžtoji arba konstitucinė monarchijos. Absoliutinė - monarcho valdymas, remiantis jo paties sukurtais tvirtais įstatymais. Despotija - valdžia, paremta valdovo įstatymo nesilaikymo principu t. y. jis pats sprendžia ko laikytis, ko ne, tačiau jo pavaldiniai privalo jam paklusti. Apbrėžtosios monarchijos sampratos autorius nepateikia. Šią klasifikaciją Mykolas Romeris laiko netikslia – „absoliutizmo ir despotijos jungimas su monarchija yra pagrįstas tiktai tuo, kad šie du valstybės valdžios pobūdžiai dažniausiai būdavo susijęs su monarchija“18. Tuo pačiu, netik monarchija gali būti despotiška, o nesilaikant įstatymų gali veikti ir policinė valstybė. Minėta Mykolo Romerio studija buvo sukurta XX a pirmoje pusėje. Tačiau kaip bus pastebėta, toks valdymo formos modeliavimas taps pasenęs, kadangi moderniųjų laikų politikos ir teisinės srities teoretikai naudos kitus atskaitos taškus klasifikuojant valdymo formą. Vis dėlto, patys esminiai skirstymo elementai, tokie kaip absoliutinės monarchijos samprata dalinai išliks.
XXI amžiaus konstitucinės teisės doktrina valstybės formos grupavimą išskirstė savaip. 2002 metų Tomos Birmontienės, Egidijaus Jarašiūno ir kt. knygoje „Lietuvos Konstitucinė Teisė“ antrajame leidime esanti valstybės valdymo formos samprata gali būti išreikšta pasitelkiant biologinę žmogaus kūno sandarą: valdymo forma yra nusakomi esminiai šalies griaučiai, kurių viduje konkretūs organai palaiko viso organizmo mechanizmo eigą. Pagal tai, kas organizmo viduje yra smegenys, o tiksliau – kaip konkrečioms smegenims yra leidžiama jomis būti, sistema dvejopa – respublikos bei monarchijos modelio. Respublikos atveju, smegenys renkamos tikslia nustatyta demokratine tvarka viso ar dalies organizmo, pripažįstant suverenitetą visais atvejais visam organizmui (tautai). Vertinant monarchiją – „paveldimumas ir valdžia iki gyvos galvos“19 t. y. smegenims atlikus darbą (mirus ar pasitraukus iš savo pareigų), jų vietą užima įpėdinis, kurio atėjimas į valdymą yra nustatomas viso kūno susiklosčiusiomis tradicijomis arba nustatytomis konkrečiomis normomis. Pagal tai, kokia tvarka dirba kūno kiti organai t. y. leidžiamoji bei vykdomoji valdžia, nusakoma minėtų modelių grupė. Pasak minėtos knygos autorių, monarchija konstitucinės teisės teorijoje turėtų būti išskiriama į:
- absoliutinę, pasižyminčią galios pusiausvyros nebuvimu t. y. visa valdžia priklauso monarchui, kurio įgaliojimai užgožia kitas institucijas, kadangi jis pats sava nuožiūra skiria ir jiems vadovauja. Nors šiuo metu tai skamba, kaip neigiamą santvarką klostanti valdymo forma, tačiau teigiama, jog ši ankstyvaisiais laikais atliko merkantilizmo politiką, ribojo feodalinę savivalę bei vienijo susiskaldžiusią visuomenę, taip pritardami Mykolo Romerio išsakytai pozicijai;
- konstitucinę, kuria monarchas pripažįsta parlamentą, vykdantį įstatymų leidžiamąją valdžią, tuo pačiu – visiškai ar iš dalies tautos suverenitetą. Verta pažymėti, jog suverenitetas tiek šiuo atveju, tiek visos temos nagrinėjimo metu, turėtų būti suprantamas principu - „kam priklauso aukščiausioji ir valstybinė valdžia“20. Konstitucinė monarchija dar gali būti skaidoma į parlamentinę, kurioje monarchas yra tik dar viena institucija, atskaitinga parlamentui už savo veiklą bei vykdanti numatytas pareigas, pripažįstant visišką suverenitetą tautai bei dualistinę – monarchas yra vykdomosios valdžios atstovas, vadovaujantis šiam aparatui, tuo pačiu jis dalijasi suverenitetą su tauta. Nors dažnai konstitucinė monarchija siejama su konstitucijos priėmimu šalyje, įtvirtinančiu paveldimą monarchinį valdymą, tačiau tokio teisės akto priėmimas nesąlygoja visais atvejais valdymo formos realaus įgyvendinimo. Tokios šalys, kaip Saudo Arabija ar Omanas turi įtvirtinusios konstitucijas, tačiau jose arba jomis nėra realiai ribojami monarcho įgaliojimai.21
Teisės mokslų doc. Elena Vaitiekienė bei teisės mokslų dr. Saulė Vidrinskaitė 2001 metais savo knygoje „Lietuvos konstitucinės teisės įvadas“ išskiria respubliką ir monarchiją bei pabrėžia, jog klasikinė monarchija pasižymi monarcho vienasmeniu valdymu iki gyvos galvos, valdžios paveldimumu bei nepriklausomumu nuo savo pavaldinių. Tuo pačiu suformuoja, taip pat, du pagrindinius monarchijos modelius – absoliutinę (neribotą), pasižyminčią karinės, vykdomosios ir leidžiamosios valdžios sutelkimu valdovo rankose bei konstitucinę (ribotą), kuri yra limituota parlamento, kaip tautos atstovų. Konstitucinė monarchija išskiriama į dualistinę ir parlamentinę, kurią apibūdina tam tikru procesiniu turiniu: vyriausybė sudaroma bei ministras pirmininkas paskiriamas iš partijos, laimėjusios rinkimus, o monarchas nei leidžiamojoje nei vykdomojoje valdžiose realiai nedalyvauja, tik pasirašo parlamento priimtus įstatymus.22 Šių autorių valdymo formos samprata buvo pakartota 2011 metų Elenos Vaitiekienės ir Gedimino Mesonio knygoje „Lyginamoji Konstitucinė Teisė“ bei naujausiame 2016 metų lietuvių teisės mokslo atstovų kūrinyje „Lyginamoji konstitucinė teisė“. Pastaroji papildo, jog monarchija gali būti renkama, kaip įrodymą pateikiant, jog „Jungtinių Arabų Emyratai vieną iš septynių emyrų renka Jungtinių Arabų Emyratų vadovu“23. Taip pat suformuoja, jog parlamentinės monarchijos atveju vyriausybė tampa atskaitinga ne monarchui, o parlamentui. Remiantis nagrinėta moksline teorija, minėtų moderniųjų Lietuvos konstitucinės teisės tyrinėtojų sukurtą valstybės valdymo formos doktriną galima pateikti schematiškai:
Abbildung in dieser Leseprobe nicht enthalten
Užsienio teoretikai – politikos mokslų profesoriai Alfred Stepan ir Juli F. Minoves bei sociologas Juan J. Linz 2014 metais savo tyrime pažymi, jog konstitucinė monarchija nors, iš pirmo žvilgsnio, atrodo, jog nustato valdovo pareigas ir jas apriboja, tačiau ne visuomet įtvirtina demokratinę santvarką, kadangi monarchui suteikiama nepasverta teisinė galia kontroliuoti kitas valdžias24. Remiantis tuo, autoriai pateikia savą monarchijos koncepciją (žr. Priedas Nr. 1), kurioje pagal teisinio reguliavimo, monarcho konstitucinio galių apribojimo, parlamento statuso bei kitų valdžios organų priklausomybės elementus valdymo forma išskiriama į:
- valdomąją (‚ ruling monarchy ‘), pasižyminčią, jau minėtu, galios sutelkimu monarcho rankose – tiek parlamentas, tiek kitos institucijos yra priklausomos nuo valdovo valios bei suformuotos valstybinės valdžios. Tačiau pažymima, jog įgaliojimai neženkliai, bet vis dėlto susaistyti su kitomis, pačio sudarytomis institucijomis, kurios gali daryti dažniausiai menką įtaką sprendimams;
- konstitucinę (‚ constitutonal monarchy ‘), kurios atveju tik dalies esminių šalies institucijų įgaliojimai yra apribojami įstatymu arba vyraujančiomis tradicinėmis normomis, tuo pačiu – nustatytais santykiais tarp valdžios organų. Teorijos autoriai teigia, jog aukščiausi valstybės pareigūnai, o ypatingai teisminė valdžia yra nepriklausomi, dažniausiai paskiriami parlamento;
- demokratinę parlamentinę monarchiją (‚ democratic parliamentary monarchy (DPM) ‘). Ši forma išsiskiria tuo, jog visos institucijos yra suvaržomos įstatymais, išskirtinai laisvai renkamas parlamentas atstovauja visuomenę ir formuoja valstybinę politiką, o monarchas negali priiminėti vienašališkų sprendimų, skiriant/atleidžiant kitų institucijų pareigūnus, taip įtvirtinant principą ‚ reign but does not rule ‘. Pagal tokį požiūrį ši forma gali būti sutapatinta su anksčiau minėta parlamentine monarchija.
Tiesa, verta paminėti, jog Alfred Stepan, Juan J. Linz, ir Juli F. Minoves šį skirstymą priskiria moderniajam valdymo laikotarpiui, tačiau nenurodo tikslios jo išraiškos. Šių mokslininkų klasifikacija atrodo schematiškai taip:
Abbildung in dieser Leseprobe nicht enthalten
Sąvoka „konstitucinė monarchija“, kurią šiais laikais daugelis teoretikų naudoja, pirmą kartą pavartota 1801 metais Prancūzų rašytojo Dupre „ La monarchie constitutionnelle “. Šios valdymo formos užuomazga pasaulyje pastebėta 1215 metais, kuomet buvo priimtas Magna carta. Šis dokumentas įpareigojo Anglijos monarchą karūnavimo metu priimti priesaiką, kurią parlamentas XVII a. naudos, kaip realų ginklą prieš soste buvusius Stiuartus, ribojant jų valdžios troškulį, susidedančią iš konkrečių sąlygų, kuriomis užtikrintos tam tikros teisės bažnyčiai, teisingumo prieinamumas visuomenei, teisminio proceso būtinybė prieš įkalinant asmenį už nusikaltimą ir prisižadėjimas konsultuotis mokesčių priėmimo klausimais.25 Politikos mokslų profesorius Jan-Erik Lane knygoje „Konstitucija ir politikos teorija“ teigia, jog 1791 metų Prancūzijos konstitucija „brėžia konstitucinės monarchijos kontūrus“26. Pasak autoriaus, 1791 metų Prancūzijos konstitucija buvo tas teisės aktas, kuris davė startą priimti panašaus turinio konstitucijas kitose valstybėse: 1809 m. Švedijoje, 1812 m. Ispanijoje, 1814 m. Norvegijoje, 1822 m. Portugalijoje, 1824 m. Brazilijoje, 1831 m. Belgijoje, 1848 m. Italijoje, 1867 m. Austrijoje bei 1871 m. Vokietijoje27. Kita atšaka, kurią pateikia politikos mokslų profesorius iš Prancūzijos 1791 metų konstitucijos bus autokratiniai rėžimai, įtvirtinti 1814 metais Prancūzijoje, XIX a. Vokietijos žemėse, 1951 Jordanijoje, 1969 m. Butane. Šių valstybių konstitucijas Jan-Erik Lane įvardina, kaip kamufliažines, kadangi tai tėra kodifikuota, bet neįgyvendinama, neveikianti konstitucija, taip įtvirtinanti autokratinį rėžimą. XIX amžiuje katalikų filosofai Joseph de Maistre ir Louis Gabriel Ambroise, Vicomte de Bonald suformavo „Dievo Apvaizdos teisės“ doktriną, kuri buvo skirta pagrįsti religinį aspektą konstitucinėje monarchijoje. Valdžia yra paskiriama iš Dievo, kadangi jo tikroji valia įgyvendinama vadovaujant visam valdžios kūrimo procesui – renkant ar paskiriant valstybės pareigūnus Dievas įgyvendina savo planą per sukurtus žmogiškuosius įstatyminius mechanizmus28.
Šiuo metu Europos Sąjungoje net 6 valstybės vis dar išliko konstitucinės monarchijos – Belgija, Danija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Ispanija ir Švedija, o kartu su jomis Europoje Jungtinė Karalystė, Lichtenšteinas, Monakas, ir Norvegija29. Remiantis Alfred Stepan, Juan J. Linz, ir Juli F. Minoves minėta koncepcija, jos galimai būtų priskirtos demokratinei parlamentinei monarchijai. Vertėtų nepamiršti ir Vatikano - absoliutinė monarchija, kurios aukščiausiąjį valdovą jam mirus ar pasitraukus iš sosto renka valdymą perėmusi Kardinolų kolegija30. Buvusios Abiejų Tautų Respublikos (toliau: ATR) narės – Lietuva bei Lenkija šiai dienai neišsaugojo monarchinės valdymo formos, perėmusios respublikų modelį skirtingais istoriniais laikotarpiais, kadangi po valstybės žlugimo šių šalių keliai ėmė palaipsniui skirtis. Verta paminėti, jog 1918 metais, ieškant būdų išsilaisvinti iš okupacinio rėžimo, Lietuvos Taryba 1918 metų birželio 4 dieną priėmė specialų aktą, kuriuo „nutarta Lietuvą skelbti konstitucine monarchija, o gavus pretendento sutikimą, liepos 11 d. Tarybos narių balsų dauguma jis buvo išrinktas karaliumi, suteikiant Mindaugo II vardą“31. Nors idėja buvo įgyvendinama, tačiau dėl Prūsijos kategoriško nepritarimo, jų karinių nesėkmių, kviečiamo monarcho ryžto nebuvimo Lietuvos Tarybos planai pasikeitė32.
Taigi, apibendrinant šias dvi Lietuvos ir užsienio mokslininkų sukurtas klasifikacines teorijas, monarchija aiškiai tampa neatsiejama nuo: rojalistinio valstybės vadovo (monarcho), paveldėjimo arba rinkimų būdu įžengiančio į sostą, kurio teisinė padėtis priklauso nuo šalies konstitucinės sistemos. Konstitucinė monarchija yra suprantama, kaip valdymo forma, kuri pasižymi esminių valdžios organų teisiniu suvaržymu bei santykiavimu tarpusavyje, ypatingai tarp leidžiamosios valdžios bei monarcho, kurioms reikia vienų kitos palaikymo formuojant tolimesnį valstybės mechanizmą. Tuo pačiu joje išskiriamas dalinis arba visiškas suvereniteto pripažinimo tautai elementas. Tad aiškiai pastebimas monarcho galių siaurėjimas bei valdžių padalijimo principo pripažinimas, lyginant su absoliutizmo bruožais. Būtent šie išvardinti elementai yra esminiai, kurie leidžia atpažinti šią valdymo formą valstybėje. Šiuolaikinės Britų Istorijos instituto profesorius Vernon Bogdanor papildo, jog minėtas teisinis suvaržymas yra išreiškiamas konstitucija, kuri gali būti kodifikuota (rašytinė) ir nekodifikuota (nerašytinė)33. Tai reiškia, jog nors ir valstybė yra neįtvirtinusi bendru teisės aktu konkrečių pareigų, tačiau susiklosčiusi tradicijų bei skirtingų teisės aktų visuma sukuria analogišką teisinę sistemą konstitucinei monarchijai veikti. Tokia atlikta studija leidžia pagaliau išskirti 4 konkrečius bruožus:
Abbildung in dieser Leseprobe nicht enthalten
Šie elementai yra esminiai konstitucinei monarchijai atpažinti. Todėl pasitelkiant juos bus tiriama ATR 1791 metų gegužės 3 dienos konstitucija (toliau: Konstitucija) bei teisės akto nuostatos aptariamos valdymo formos prizmėje.
Nors valstybė oficialiai vadinama Abiejų Tautų Respublika, tačiau tikroji valdymo forma diskutuotina - nuo 1569 metų iki Konstitucijos priėmimo momento valdymo forma istorikų, kaip Alfredo Bumblausko ar Norman Davies, yra įvardinama „Bajorų respublika“34. Tokią išvadą galime pagrįsti tuo, jog visą laikotarpį valdovo rolė buvo užimama rinkimų būdu, tuo pačiu egzistavo vienaluomė luominė sistema, kurios pagrindu buvo šlėktos, sudariusios ATR institucijų branduolį – „beveik 10 proc. gyventojų ir valdė apie 60 000 dvaro žemių“35. Jau prieš Liublino uniją didikai 1559 metais Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje (toliau: LDK) atleisti nuo muitų mokesčių, o kunigaikštis buvo „priklausomas nuo šlėktų seimo ir be jų sutikimo negalėjo gauti papildomų mokesčių“36, taip parodant įsivyravusią luomo sprendimų priėmimo galią valstybėje. Turbūt šie bruožai lėmė tai, jog „Lietuvos Konstitucionalizmo Istorija“ autoriai valdymo formą išreiškia, kaip „pilietinę luominę demokratiją“37. Remiantis istoriku Mariusz Markiewicz - mišri monarchija, kadangi aparatas, pagal savo idėją, turėjo būti sudarytas iš vieni kitus atsveriančiu institucijų: monarcho, Senato (magnatai ir bažnyčios hierarchai, paskirti monarcho iki gyvos galvos) bei Atstovų rūmų (žemesniojo luomo bajorai), o pastarąsias dvi vienijo Seimas. Tačiau atkreipia dėmesį, jog balansas neegzistavo, kadangi Seimas funkcionavo neefektyviai, nors turėjo galios svertus savo rankose, o monarchas naudojosi savo teisėmis: galėjo paskirti ir atšaukti institucijų atstovus ar pačias institucijas, sušaukti Seimą, kuriam pirmininkavo, turėjo įgaliojimus įtakoti sprendimus bažnytinės nuosavybės, ATR valdų bei miestų klausimais, senatoriai realiai buvo patarėjų rolėje, kurių balsą išreikšdavo monarchas, jis turėjo ir teisminės valdžios įgaliojimus, nustatė užsienio politikos kryptį, tačiau karą ir taiką galėjo sudaryti tik su Seimo pritarimu.38 Vertėtų nepamiršti pagrindinių bajorijos savivaldos institucijų – Pavietų seimelių. Nuo pat Respublikos įkūrimo jie buvo šaukti pilyse, tačiau „po 1654-1667 metų karų imta seimelius perkelti iš pilies ar didžiojo kunigaikščio dvaro į bažnyčią, o galiausiai šis paprotys įsitvirtino XVIII amžiuje“39. Pasak Egidijaus Jarašiūno, Pavietų seimeliai nuosekliai šaukti karo klausimams spręsti40. Šioje institucijoje rinkti Atstovų rūmų nariai41. Didikai kiek įmanoma neleido karaliui įvesti dominium absolutum, užginčijant parankius jam sprendimus. Šeimų valdas jungė į konfederacijas, kuriose įvedinėjo savo tvarką, sprendžiant ją sušauktose vietinėse tarybose. Mirus monarchui inter rex buvo sukuriami šlėktų kabinetai (‚ kaptury ‘), užtikrindavę vykdomąją tvarką, o valstybės Romos katalikų arkivyskupas turėjo pareigą atstovauti ATR bei sušaukti elekcinį Seimą Varšuvoje, Volės regione (žr. Priedas Nr. 2), kuriame dalyvavusios šlėktos pasiskirstydavo į frakcijas, iškeldavo savo kandidatus, įtikinėdavo vieni kitus jų tinkamumu, taip išrenkant naują valstybės valdovą electio viritim 42. Reiktų suprasti, jog nors šlėktos, kaip bus pastebėta tolesniame tyrime, suteiktą galią naudojo ne itin efektyviai reformaciniu požiūriu, tačiau apkalbamu laikotarpiu sėkmingai priešinosi monarchų pastangoms įtvirtinti absoliutizmą bei apsaugojo valdomąją poziciją savose žemėse. Minėtų istorikų išsireiškimas valdymo formos pavadinime išskirti šį luomą tik patvirtina bajorų svarumą. Tuo pačiu, jau atkreiptas dėmesys į valdovo institutą, atlikusį svarbų vaidmenį valstybėje. Tad būtų teisingiausia ATR išskirti, kaip luominę monarchiją, pasižyminčią renkamu valdovu bei vyraujančia luomine sistema t. y. šlėktų interesų atstovavimu valstybėje.
Valstybė sudaryta iš dviejų vienetų – Lenkijos Karūnos (toliau: Karūna)(mažosios ir didžiosios) ir LDK, kuri išlaikė iždą, įstaigas, mokesčius, armiją, teismą ir įstatymus – joje galiojo Trečiasis Statutas. Liublino unijos aktas draudė monarchui šaukti atskirai Karūnos ir LDK seimus. Iki 1671 metų reguliariai rinkęsis LDK bajorų susirinkimas Vilniuje galiausiai nutrūko, kadangi jos klausimus ėmė spręsti Seimas. Dažniausiai Seimo posėdžiai buvo sudaryti iš 3 sesijų: LDK atstovų, didžiosios Karūnos atstovų ir mažosios Karūnos atstovų pasitarimų. Tokias sistema veikė tam, jog būtų palengvintas bendro sprendimų priėmimo procesas sudėtingais klausimais, kadangi kiekvieno pasitarimo metu prieita tam tikrų konkrečių pozicijų, kurios vėliau diskutuotos bendrame posėdyje. Vertėtų atkreipti dėmesį, jog Karūnai turint dvi savas sesijas, o LDK tik vieną – susidaro savotiška lenkų dauguma. Pati Karūna turėjo savo Generalinį seimuką, kuriame rinkdavosi mažosios, didžiosios administracijos atstovai bei Mozūrijos kunigaikštystės delegacija. Susirinkę Atstovų rūmai išsirinkdavo maršalką ir patikrinę susirinkusiųjų įgaliojimus pradėdavo svarstymus. Atstovai turėjo teisę kalbėti, o maršalka stengdavosi kontroliuoti eigą, tačiau negalėdavo pažeisti pasisakymo teisės. Įstatymo projektai skaityti garsiai ir priiminėjami vienbalsiu sprendimu punktas po punkto. Tokia tvarka leido žlugdyti jų priiminėjimą, nes bet kuris atstovas, nesutikdamas su ja, galėjo sustabdyti nuostatos priėmimą, pasitelkiant liberum veto, sušukus - sisto activitatem ! Tuo metu Senatas, nors ir trumpiau, bet dirbdavo specialiose komisijose arba deputacijose, spręsdami jiems paskirtus klausimus, kaip armijos padidinimo ar mokesčių surinkimo būdų ieškojimo. Pasiuntiniai nuolat pranešinėdavo apie Atstovų rūmuose vykstančias diskusijas ir projektų priėmimų sėkmę. Likus kelioms ar paskutinei dienai iki planuojamos sesijos pabaigos, abu Seimo rūmai susirinkdavo kartu ir tuos projektus, kurie pasiekė ankstesnį pritarimą dar kartą buvo skaitomi garsiai bei 3 kartus prašyta dalyvių sutikimo. Nesutikusiųjų maldauta pritarti daugumos nuomonei, tačiau jeigu jie savo pozicijos nepakeisdavo, projektas neįsigaliodavo. Priešingu atveju – priimtas įstatymas buvo įrašomas į kanceliarijos knygas ir paskelbtas viešai.43
[...]
1 Ferdinand Bada „Monarchy Countries – Which Country Has A Monarchy?“, WorldAtlas, 2018 vasario 23 d., https://www.worldatlas.com/articles/countries-with-a-monarchy.html;
2 Vernon Bogdanor, The Monarchy and the Constitution, (Oxford: Clarendon Press, 1995), 1;
3 Toma Birmontienė ir kt., Lietuvos Konstitucinė teisė (Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001), 528;
4 Jerzy Lukowski ir Hubert Zawadzki. A Concise History of Poland. (Cambridge: University Press, 2001), 96, 98; Daniel Stone, The Polish-Lithuanian State. 1386-1795. (Seattle: University of Washington Press, 2001), 270;
5 Jolanta Anskaitienė „Gegužės trečiosios Konstitucija – pagrindinis Abiejų Tautų Respublikos įstatymas ir istorinis palikimas“, 2016 m. gegužės 2 d. pranešimas žiniasklaidai, http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=119&p_k=1&p_t=163628;
6 Stasys Stačiokas „Europos konstitucijų eros pradžia Lietuvoje“. Konstitucinė Jurisprudencija. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Biuletenis, Nr. 3(31) (2013), 219;
7 Lina Griškevič ir kt., Lietuvos konstitucionalizmo istorija“ (istorinė Lietuvos Konstitucija). 1387 m. - 1566 m. - 1791 m. - 1918 m. - 1990 m.: monografija, (Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016), 149;
8 Alfred Stepan, Juan J. Linz, ir Juli F. Minoves. „Democratic Parliamentary Monarchies“. Journal of Democracy 2, 25, Balandis (2014), 35;
9 Toma Birmontienė ir kt., supra note, 3: 526;
10 Elena Vaitiekienė ir Saulė Vidrinskaitė, Lietuvos konstitucinės teisės įvadas, (Vilnius: Justitia, 2001), 144-145;
11 Mykolas Romeris, Valstybė ir jos konstitucinė teisė. Antra dalis: Konstitucinės institucijos, I tomas: Suverenitetas, (Vilnius: Pradai, 1995), 96;
12 Ibid., 97;
13 Mykolas Romeris, supra note, 11: 110;
14 Ibid, 103;
15 Ibid, 115;
16 Ibid, 113;
17 Mykolas Romeris, supra note, 11: 119-121, 125-126;
18 Ibid, 128;
19 Jurga Petniūnaitė, „Konstitucinių monarchijų bruožai: Danija, Norvegija, Švedija“, (Magistro baigiamasis darbas, Mykolo Romerio universitetas, 2006), 7;
20 Lina Griškevič ir kt., supra note, 7: 25;
21 Toma Birmontienė ir kt., supra note, 3: 527;
22 Elena Vaitiekienė, supra note, 9: 146-147;
23 Toma Birmontienė ir kt., supra note, 3: 361;
24 Alfred Stepan, Juan J. Linz, ir Juli F. Minoves, supra note, 8: 36.
25 Vernon Bogdanor, supra note, 2: 1-3;
26 Jan-Erik Lane, Konstitucija ir politikos teorija, (Kaunas: Naujas Lankas, 2003), 83;
27 Ibid, 85;
28 Mykolas Romeris, supra note, 11: 111;
29 Vernon Bogdanor, supra note, 2: 165, 305; Norvegijos valdžios oficialios internetinės svetainės duomenys, https://www.regjeringen.no/en/the-government/the-government-at-work1/the-government-at-work1/id2564958/; Lichtenšteino valstybės oficialios internetinės svetainės duomenys, https://www.liechtenstein.li/en/country-and-people/state/form-of-government-and-constitution/; Monako „Kunigaikštystės Konstitucija“ (2002 metų balandžio 2 dienos redakcija), 1 dalies 1 straipsnis, https://en.gouv.mc/Government-Institutions/Institutions/Constitution-of-the-Principality#eztoc1036069_1; Jungtinės Karalystės karališkosios šeimos oficialios internetinės svetainės duomenys, https://www.royal.uk/role-monarchy;
30 Oficialios Vatikano internetinės svetainės duomenys, http://www.vaticanstate.va/content/vaticanstate/en/stato-e-governo/organi-dello-stato.html;
31 Vytautas Andriulis ir kt., Lietuvos teisės istorija (Vilnius: Justitia, 2002), 308-309;
32 Mindaugas Maksimaitis, Mažoji Konstituanta. Lietuvos Taryba atkuriant valstybingumą (Vilnius: Justitia, 2011), 133;
33 Vernon Bogdanor, supra note, 2: 1;
34 Norman Davies, God‘s Playground. A History of Poland. The Origins to 1795. (New York: Columbia University Press, 2005), 177; Alfredas Bumblauskas, „Gegužės 3-iosios konstitucija ir Lietuva“. Konstitucinė jurisprudencija. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Biuletenis. Nr. 1 (2006), 319.
35 Johannes Masing, „1791 metų Konstitucija“. Konstitucinė Jurisprudencija. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Biuletenis, Nr. 3(31) (2013), 225;
36 Stasys Vansevičius, XVI amžiaus vidurio reformos Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje (Vilnius: Vilniaus universitetas, 1971), 3;
37 Lina Griškevič ir kt., supra note, 7: 151;
38 Richard Butterwick, The Polish-Lithuanian Monarchy in European Context c. 1500-1795, (United Kingdom: Palgrave Macmillan, 2001), 173;
39 Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės naujųjų pavietų seimelių vietos parinkimo ir įrengimo problema 1792–1794 metais“, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos atodangos. Profesoriaus Mečislovo Jučo 90-mečio jubiliejui skirtas mokslinių straipsnių rinkinys (Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2016), 532.
40 Egidijus Jarašiūnas, „Apie pirmąsias konstitucijas ir jų reikšmę“. Jurisprudencija, 2(120), (2010) 33;
41 D.W.Hayton, James Kelly, John Bergin, The Eighteenth-Century Composite State: Representative Institutions in Ireland and Europe, 1689-1800, (UK: Palgrave Macmillan, 2010), 224-225;
42 Norman Davies, supra note, 34: 254;
43 D.W.Hayton, James Kelly, John Bergin, supra note, 41: 225-228; 235-236;
